Nuobodžiauju. Prisiminiau audringą jaunystę. Tupėjau kadais ant stalo, kapojau letena kondensuotą pieną iš skarbos. Atėjo ANIE ir kaip pradės rėkt. Aš gi ne dundukas, suvariau leteną kiek tilpo į skarbą ir ant trijų likusių - marš už šaldytuvo. ANIE baubė dar tris dienas. Labai didžiavausi savimi.
ANA naują madą sugalvojo. Duoda man ėsti tik po pusę pakelio. O tai, "oi, katinėli, tu viso nesuvalgai, turbūt ne alkanas." Prietranka! Aš ne nesuvalgau, o pasilieku ant paskui! Ji juk ne kas penkias minutes man ką į dubenėli įmeta. Anie gi suverčia visai dienai - ir viskas! O ėsti norisi.
Nu bet kokie nepatogūs ANŲ dubenėliai. Bandžiau sutaršyt mėsos gabalą - ale kol letena neužkabinau, nė velnio nepavyko. Nu paimtų normalius dubenėlius ir ėstų ant grindų. Iššššgamosssss.
Nuo pat ryto atlikau namų inspekciją. Paklydau antklodėje. Vos išsikapsčiau. Išgamos dvikojės. Pritempia pilnus namus visokio šlamšto - o man kankinkis. Brandinu keršto planą.
Sugalvojau. Įgyvendinau. Prisirijau kažko nuo stalo - uogienės gal, - įlindau į spintą ir ilgai, su pasimėgavimu vėmiau ant ką tik išskalbtų, bet dar nelygintų skalbinių. Daba ANA cyps, kol nepereis į ultragarsą. Atspėjau. ANA cypė taip, kad visam bute lemputės sutrukinėjo. Bet ėst davė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą